Mariupolis. Reportažas apie tai, kaip ir kur nužudė lietuvių režisierių Mantą Kvedaravičių

Remdamasis įvykių liudininkų ir dalyvių žodžiais, “Projekt” ir “Spektr” pasakoja negirdėtas žiauraus lietuvių dokumentinio kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus nužudymo Mariupolyje 2022 m. kovą detales. Tekste pirmą kartą pristatomos Kvedaravičiaus iš apgulto miesto išgelbėtų mariupoliečių istorijos.

Kelias

Sunku patikėti, bet ir dabar, ir ankstesniais karo mėnesiais Rusijos ir Ukrainos operacijų zonoje veikė „legalūs“ maršrutai per fronto liniją. Pastaruosius keturis mėnesius pagrindinis saugus ne mažiau kaip 2 000 km kontaktinės linijos kirtimo punktas (IŠNAŠA. Ukrainos kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas prieš prasidedant naujausiam puolimui Charkivo kryptimi fronto linijos ilgį įvertino 2 500 km) buvo Vasylivkos kaimas Zaporižios srityje. Abiejų pusių sutartu maršrutu žmonės iš okupuotų teritorijų keliauja į Zaporižią, o paskui neretai ir atgal (pavyzdžiui, korespondentas stebėjo, kaip okupuotų teritorijų gyventojai važiuoja į Ukrainos pusę gauti dokumentų vaikams, pinigų ir pan – pastaba “Spektr”), o iš Ukrainos kariuomenės kontroliuojamos teritorijos – į Mariupolį, Berdianską, Melitopolį ir Chersoną. Ilgos eilės (pavyzdžiui, rugsėjį teko laukti apie porą savaičių – pastaba “Spektr”), komforto trūkumas, apšaudymo ir sulaikymo pavojus nesustabdo žmonių – daugelis ukrainiečių yra priversti vykti į okupuotus kraštus aplankyti giminaičių ir apleistų namų. Rugsėjo 30 d. į Ukrainos pusėje stovėjusią transporto priemonių eilę pataikė PRS S-300 raketos, žuvo 32 žmonės ir daugiau kaip 100 buvo sužeista. Tranzitas buvo sustabdytas neapibrėžtam laikui.

Vasylivka ne visada buvo vienintelė vieta, kur civiliai prasiskverbdavo pro frontą. Karą Ukrainoje kariauja Rusijos kariuomenės kontingentas, kurio nepakanka ne tik užimti šalį, bet ir sandariai uždaryti fronto liniją. Dar 2022 m. pavasarį buvo pakankamai skylių, kaimo keliukų ir asfaltuotų kelių, neužblokuotų Rusijos kariuomenės užkardų. Iš pradžių pietų Ukrainoje susiformavo du keliai per frontą – tarp Chersono ir Mykolajivo bei tarp Mariupolio ir Zaporižios. Iki gegužės mėnesio Rusijos kariuomenė užblokavo Mykolajivo kryptį, o tiesioginis kelias iš Mariupolio, Melitopolio, Berdiansko per Vasylivką į Zaporižią vargais negalais vis dar veikė.

Šio teksto autoriaus, kaip ir visų okupuoto Mariupolio ir Volnovachos žmonių, gyvenimas visus šiuos mėnesius sukasi aplink tą kelią – ištrūksta giminaičiai, liūdnos žinios apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, į išlikusius namus okupacijoje sugrįžta pažįstami, vyrai keliauja į Krymą ir toliau pas savo šeimas Europoje.

Ši istorija prasidėjo šiame kelyje – balandžio 25 d. prie Zaporižios prekybos centro „Epicentr“, iš kur į Mariupolį išjudėdavo humanitarinės pagalbos konvojai. Būtent tą dieną vienas iš šio teksto autorių ten sutiko žmones, kurie papasakojo Manto Kvedaravičiaus istoriją.

Katės

- Rusai dabar veikia „Don Kichoto režimu“. Turtingas mašinas apžiūrinėja, sulaikinėja ir tikrina, bet tokią, kaip šita, praleis nežiūrėdami, reikia atrodyti kuo labiau aptriušusiai, ir viskas bus gerai, - dėsto savanoris Oleksandras Sosnovskis, aiškumo dėlei rodydamas į netoliese stovinčią šukėmis sudaužytą „Tavria‘ą“, kurios šonai vietoj stiklo aptraukti polietilenu.

Vežti žmones iš nuniokoto Mariupolio Sosnovskis pradėjo dar kovo mėnesį. Jis pats į kitą pusę nevažiuoja – Rusijos saugumo pajėgoms jis yra gerai žinomas Ukrainos aktyvistas, buvęs Ukrainos patrulinės policijos pareigūnas (jo kolega humanitarinėse operacijose taip pat gerai Mariupolyje žinoma asmenybė – Denysas Mininas, taikos metu televizijos laidų vedėjas ir buvęs miesto rytinės laidos „Garbanių šou“ autorius – pastaba “Spektr”) ir greičiausiai būtų buvęs iš karto suimtas.

Balandžio mėnesį Zaporižios automobilių stovėjimo aikštelėje Oleksandras buvo su savo motina Anhelina Sosnovska. Ji pati tik neseniai buvo evakuota iš jau užimto Mariupolio, bet vis tiek nekantravo grįžti atgal – nuvežti maisto kaimynams, kurie ją gelbėjo per pirmuosius miesto apgulties pusantro mėnesio, o vėliau priglaudė Sosnovskių kates.

Katės šioje istorijoje vaidina svarbų vaidmenį. Oleksandras yra (kartu su Denysu Mininu – pastaba “Spektr”) įkūręs organizaciją „Vyvezemo“ – ji gelbsti iš Mariupolio per apgultį ten paliktus naminius gyvūnus, daugiausia kates: „Kaip išvežti šunis, dar nesugalvojau, - sako Sosnovskis, - ypač didelius“.

Pats Oleksandras iš Mariupolio evakavosi pirmosiomis invazijos dienomis, kovo 4 d. Jo motina liko mieste su dviem savo ir keturiomis sūnaus katėmis iki kovo pabaigos. Kai autorius sutiko motiną ir sūnų Zaporižioje balandžio pabaigoje, Anhelina, arba Lina, kaip ją vadina visi aplinkiniai, iš pradžių atsisakė kalbėti ir slėpė veidą nuo fotoaparato – ji vis dar ketino pasiekti užimtą Mariupolį ir nenorėjo nereikalingo viešumo. Tačiau paskui paprašė išjungti diktofoną ir pradėjo: „Žinau, kaip nužudė Mantą“.

Konvojus

Su Sosnovska kalbėjomės du kartus – po pirmojo pasakojimo „ne įrašui“ Zaporižioje susitikome rugsėjį Kyjive. Sosnovska pakartojo savo istoriją ne tik mums, bet ir davė tokius pat parodymus Ukrainos saugumo tarnybai (pasak pačios liudytojos – pastaba “Spektr”).

Anhelina Sosnovska buvo ta moteris, kurią iš užgrobto miesto vežė lietuvių režisierius Mantas Kvedaravičius. Šio konvojaus metu jis ir žuvo. Įvairūs šios istorijos epizodai taip pat atkurti remiantis Sosnovskos konvojaus pakeleivių ir jos giminaičių pasakojimais.

„Apie kovo 6 d. Diana man pasakė, kad jai reikia mano mamos adreso, kad yra žmogus, kuris iš ten išveža žmones – perdaviau jai adresą ir pamiršau, - savo mamos istoriją pradeda dėstyti Oleksandras Sosnovskis. – Tuomet buvo daug žmonių, kurie net filmavo, kaip jie važiuoja, o paskui atsitrenkia į „Gradus“ ir grįžta. Tačiau Mantas kovo pabaigoje Mariupolyje mamą paėmė“.

Diana Berh yra Sosnovskio žmona, Mariupolyje gerai žinoma asmenybė, proukrainietiškai nusiteikusi aktyvistė, mieste įkūrusi meno erdvę „TIU“. Ji šiek tiek pažinojo Kvedaravičių, jo filmas „Mariupolis“ 2016 m. buvo rodomas miesto kino teatre, o Diana su vyru dalyvavo seanse kaip žiūrovai (kaip sakė pati Berh – pastaba “Spektr”).

Apie kovo 12 d. viename iš mariupoliečių „chat“ grupių Berh pamatė žinutę, kad yra žmonių, kurie ruošiasi vykti į miestą. Tai dienai Mariupolyje nebeveikė ryšys ir nebuvo jokios informacijos apie ten likusius žmones. Diana per grupę perdavė du adresus – uošvės ir savo pačios buto, kuriame galėjo slėptis draugai. „Jei ne išvežti, tai bent patikrinti ir sužinoti, ar gyvi?“ - sako Berh.

Žmogus, apie kurį rašė grupėje, buvo Kvedaravičius. Jis nuvažiavo į dar ne visiškai apsuptą miestą ir pakeliui mobiliuoju telefonu filmavo antrąją „Mariupolio“ dalį.

- Kovo 27 d. Mantas atvažiavo manęs pasiimti, ryšio jokio nebuvo, aš nieko nelaukiau, atsikėliau ryte, pasidariau kavos ant laužo. Iš manęs kaimynas buvo pasiėmęs atsuktuvą – beldimas į duris, pamaniau, kad tai kaimynas. Atidarau – stovi Mantas: „Sveiki, ar Jūs tokia ir tokia? Trys minutės – krepšys ir pasas!“ Aš akis į jį išpūčiau, išvis pirmą kartą jį mačiau, ir sakau: „Aš turiu kačių! Čia šeši katinai! Aš negaliu!“ Pasirodo, tuo metu jis mane filmavo. Vėliau sūnus man tuos kadrus rodė. Kalbu apie kates, o jis man vėl: „Dvi minutės – krepšys ir pasas!“ Kad atsisėdau prie durų, kad prapliupau raudoti, pakeliu į jį akis ir sakau: „Aš be jų nevažiuosiu!“

Pasak Linos, ją įkalbėjo vykti kaimynai. „Jis paėmė mano krepšį už nugaros kaip kuprinę, aš daviau kaimynei pinigų, kiek turėjau piniginėje, ir nuėjome. Nuėjome už garažų prie namo, o ten jau stovėjo Manto mašinos vairuotojas Saša, Halia su Julia bei vieno mėnesio Aliska su jomis lopšelyje. Mažoji Alisa gimė Mariupolyje vasario 26 d. Taip pat buvo dar viena moteris, Maryna, su dukra“. Redakcijos surado Sosnovskos bendrakeleives – tai Halyna Bujanovska ir jos marti Julija (IŠNAŠA – redakcijos nenurodo moters pavardės dėl jos artimųjų saugumo). Jos yra ukrainiečių kario, kuris tuo metu kovojo kitame fronto ruože, o dabar taip pat tarnauja kariuomenėje, šeimos narės.

Visi Linos pakeleiviai galiausiai prasmuks į Ukrainos pusę. Visi, išskyrus lietuvių režisierių. Kaip seka iš Sosnovskių pasakojimų, Mariupolį palikę ukrainiečių kariškiai tomis dienomis stengėsi iš miesto išvežti savo šeimas. Oleksandras, mikroautobuso, kuriuo evakavosi Lina, vairuotojas, tarnavo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose (ZSU) ir į miestą atkeliavo civiliais drabužiais.

Susitikusi už garažų netoli Kronštadtska gatvės, grupė pajudėjo Nižnia Novoselivkos link, kur buvo paliktas automobilis – šiuos tris kilometrus trumpais perbėgimais įveikė per parą (Linos ir Halynos teigimu – pastaba “Spektr”).

- Pasiekėme Amžinąją ugnį Lavickio gatvėje, ten kaip tik stovėjo mūsų vaikinai iš ZSU, mes jiems pamojavome ir pradėjome eiti toliau, nuėjome kokius 900 metrų ir viskas – ten jau buvo anie, - sako Lina.

Po Mariupolio ji neištaria „rusai“, visą laiką trumpai: jie, anie, kartais „rašistai“.

- Man 62 metai, - prisimena Sosnovska , - bet aš žinau, kas yra fosforo bomba, kas yra kasetinė bomba, kas yra haubica, kas yra “Grad“, kas yra „Buk“ - aš viską žinau! Tačiau nėra nieko baisiau už lėktuvą... ir pabėgti neįmanoma...

Netoli 37-ojo namo Chmelnickio bulvare grupė užtaikė į Rusijos kariuomenės buveinę. 

- Jei būtume ėję šitaip (iš namo priekio), Mantas būtų likęs gyvas, o mes nuėjome į kiemą. O nuėjome į kiemą, nes ten degė laužai, žmonės maistą gamino – manėme, kad ten saugu. Ir mes vos tik įėjome į kiemą, o ties tais žmonėmis su laužais name, kaip paaiškėjo, pirmame aukšte buvo kažkokia jų būstinė. Ir jie mums sako: „Sustojam!“ Ir vyrams liepė eiti pas juos. Mantas ten nuėjo koks buvo – su mano krepšiu už nugaros."

Kai rusų kareiviai sulaikė Mantą ir Oleksandrą, netoliese prasidėjo susišaudymas. Liną ir kitas moteris į savo butą įleido vietos gyventojai. „Žmonės, kurie mus pasikvietė, patys buvo pabėgėliai iš kairiojo Mariupolio kranto, jie nuomojosi šį butą ir dar maitino dvi močiutes, kurios prieš pat invaziją atvyko pasiimti pensijos iš Donecko ir įstrigo. Vyras mums sako: „Aš dar ir šitas močiutes maitinu!“ Maisto ten mums aiškiai būtų neužtekę“.

Padėtis buvo sudėtinga: atgal moterys ir vaikai negalėjo grįžti, nes vyko mūšis, o toliau eiti negalėjo, nes nežinojo, kur yra mašina. „Aš sakau: „Eikime paprašykime, kad paleistų vyrus“. Ir su Maryna nuėjome“, - pasakoja Lina. - Tas laukas nuo namo iki namo atrodo ne toks didelis, mes pradėjome bėgti, o tada apšaudymas, mes grįžome – ir vėl puolėme bėgti. Šiaip ne taip nusigavome, įeiname į laiptinę, o jie ten užėmę butą pirmame aukšte ir visą aukštą, ir tas butas pavirto į būstinę, mačiau: mano krepšį, kurį nešė Mantas, jie ne atidarė, jie plėšte suplėšė. Ant grindų laiptinėje priešais įėjimą į butą mėtėsi kažkokie mano apatiniai, na viskas... Mūsų pasitikti išėjo du rusų kareiviai, iš tarimo buvo aišku, kad iš Rusijos, jie ir kalbėjosi su mumis prie įėjimo į butą, į vidų neįleido – nei laipsnių, nei antsiuvų, dėl to šoko aš jų gerai neįsidėmėjau“.

- Pradėjome aiškinti: „Vyrai, supraskite, jie tiesiog mus išveža, turime vieno mėnesio kūdikį ir dar vieną vyresnį vaiką, ką jūs darote? Jie mus tiesiog išveža!“. Mums pradeda pasakoti, kad informaciją perdavė vadovams, anie viską išsiaiškinsią ir tarsi mūsiškius paleisią, tik reikia palaukti esą dar valandą. Mes ten raudojome, garsiai kalbėjome, mus išgirdo ir iš kažkurio kambario mūsų vyrai atsiliepė, sako: „Nesijaudinkite, mergaitės, viskas kaip nors susitvarkys...“

Linai leido atsiimti krepšį ir išsiuntė atgal į slėptuvę. Ten jos dar kurį laiką laukė Oleksandro ir Manto. Tada paprašyti vyrus paleisti nuėjo Halyna ir Julija, uošvė ir marti.

Halyna Bujanovska iki karo gyveno istoriniame Mariupolio Romanivkos rajone. Kaip jos sūnus susisiekė su Kvedaravičiumi, Halyna nežino, bet sako vis dar sapnuojanti Mantą, kuris ateina jos gelbėti iš miesto.

- Paprašėme, kad paleistų mus lydėjusius vyrus, o jie gana griežtai pasakė, kad tai ne jų kompetencija, tai nuspręs vadovybė – jų esą dokumentai negeri, laukite! – pasakoja Halyna. - Kalbėjomės laiptinėje. Į butą, kur juos laikė, mūsų neįleido. Taigi grįžome atgal, o po kurio laiko atėjo Saša. 

Vairuotojas moterims papasakojo, kad jį ir Mantą buvo išrengę, tikrino, ar nėra sužeidimų, būdingų koviniams veiksmams, taip pat tatuiruočių (paprastai ieškoma nacionalistinių ir karinių tatuiruočių, taip pat nubrozdinimų, kurie dažnai lieka ant pečių nuo neperšaunamų liemenių, ant piršto nuo nuleistuko, ant peties kartais lieka mėlynių nuo užtaiso – pastaba “Spektr”), ant lietuvio nugaros rado mėlynę nuo Linos krepšio, kurį buvo nešęs, ir pasiliko Mantą „kol bus aišku“.

Moterys ir Oleksandras liko pasislėpę laukti žinių apie Mantą. Tuo metu kieme, kuriame slapstėsi grupė, prasidėjo „valymas“.

- Matyt, mūsiškius (ZSU) nustūmė toliau ir jau pradėjo filtruoti. Dieve mano, įlekia su automatais, šaukia: „Čia pilnas butas ukropšių!!!“ (Ukrop, ukropša – „krapai“, paniekinamas ukrainiečių pavadinimas – Vertėjo pastaba). Tai aš, 62 metų ukropšė, ir mėnesio amžiaus Alisa – abi ukropšės. Į mus nukreipia kulkosvaidžius ir šaukia: „Gult!!!“ - gyvenime esu daug ką patyrusi, bet tada man kažkas atsitiko, tarsi kuolas pasidariau, visiškai sustingau, merginos bandė mane kaip nors paguldyti, už palto tempė, bet... O tada anie atidarė gretimą butą ir mus visus įgrūdo į vidų, užtrenkė duris – o šiaip visi langai iš abiejų pusių jau buvo išdaužyti. Kieme vėl prasideda mūšis, po mūsų išdaužytais langais pastato priešlėktuvinį šautuvą, juo ima šaudyti, viskas skraido...

Kaip prisimena Lina, viename iš kaimynystėje esančių namų buvo aptiktas ukrainiečių snaiperis. Per prasidėjusį susišaudymą rusai jį nukovė.

- Manto laukėme iki ryto, pradėjo švisti, galiausiai išėjome. Pakeliui mus stabdė dar du kartus, vis bandė mums ką nors padaryti, mes verkėme, Aliska rėkė, bet kažkaip pasiekėme autobusą. Tuo metu nežinojau, kad ten (prie autobuso) mūsų laukė Manto žmona Ania (Hanna Belobrova). Pamačiau, kad Saša priėjo prie kažkokios jaunos nedidelio ūgio moters, pakalbino ją, ir ji tiesiog iškart nuėjo į tą pusę, iš kur mes atėjome. Ji nuėjo ten, kur Mantą sulaikė, nuėjo ir ieškojo jo iki balandžio 2 d. Galiausiai rado jį ant šiukšlių krūvos, anie jį tiesiog išmetė.

Kvedaravičiaus kūną su šautinėmis žaizdomis Belobrova ras netoli sulaikymo vietos. Vyro kūną Hanna nuvežė į Donecko morgą, o iš ten per visą Rusiją į Lietuvą, kur balandžio 9 d. režisierius buvo palaidotas gimtuosiuose Biržuose. 

- Žinote, 150 kartų savęs klausiau – jei jis nebūtų manęs atėjęs, ar būtų likęs gyvas? Jei nebūčiau tas dešimt minučių raudojusi dėl kačių? Gal jie būtų pasukę kitu keliu ir jis vis dar būtų gyvas? Jam buvo 45, o man 62, kodėl Dievas taip sutvarkė...?

Moterų su vaikais kelionė iš Mariupolio dar tęsėsi. Mikroautobusu jie prisijungė prie trijų „busiukų“ kolonos, pažymėtos raudonais kryžiais ir užrašu „vaikai“. Netoli prekybos centro „Metro“, išvažiuojant iš miesto, koloną vėl sustabdė rusų kariškiai. Užkardoje Oleksandrui liepė nuvežti keleivius į filtravimo punktą, o pačiam kartu su kitais vairuotojais eiti į komendantūrą.

- Saša suprato, kad jokio filtravimo nepraeis – jis buvo veikiantis ZSU karininkas. Mes stovime, o jisai sako: „Gerai, merginos, neskubame, šypsomės ir kraunamės į autobusą!“ Nieko nesupratome, įlipome, o jis kaaad paspaus pedalą! Sėdėjau priekyje, o jis man sako: „Lina, Lina, žiūrėk, ar mus vejasi?“ Būtų pasiviję, būtų sušaudę! Aš jam tada sakau: „Sania, juk priekyje yra patikrų!“ O jisai: „Nesijaudink! Jie racijų neturi!“ Vėliau jau jie protingesni pasidarė, ryšiu apsirūpino...

Važiuojant greitkeliu Oleksandras išmetė telefoną į šalį – prisiminė, kad jam siunčiamos žinutės apie ZSU karininko atlyginimą. O Manto telefoną paslėpė už automobilio apdailos ir pervežė per fronto liniją. Vėliau iš ten rastų vaizdo įrašų fragmentų bus sumontuotas filmas „Mariupolis-2“, kuris vasarą bus rodomas Kanų kino festivalyje.

Iš Mariupolio išvežtos moterys ir vaikai dabar yra saugūs. Oleksandras su šeima išvyko iš Ukrainos (“Projekt“ pašnekovių teigimu – pastaba “Spektr”), jo komentarų šiam tekstui gauti nepavyko.

Paštetas

Nė vienas iš redakcijų kalbintų įvykių dalyvių nematė momento, kai buvo nužudytas Kvedaravičius. Tačiau, pasak Kvedaravičiaus šeimą pažinojusio žmogaus, režisierius žuvo arba kieme, kuriame buvo sulaikytas, arba netoli tos vietos. Režisieriaus kūną jo neformali sutuoktinė rado prie 99-ojo namo Taikos prospekte (prospekt Myru), kuris yra priešingoje gatvės pusėje nuo sulaikymo vietos, ne toliau kaip 500 metrų nuo kur Kvedaravičių paskutinį kartą matė gyvą (taip teigė režisieriaus šeimos draugas, o vėliau pokalbiuose su redakcijomis patvirtino ir šaltinis Lietuvos tyrime – pastaba “Spektr”).

Siekdamos išsiaiškinti įvykių kieme detales ir patikrinti Sosnovskos bei jos pabėgimo draugių pasakojimus, redakcijos taip pat susisiekė su žmonėmis, kovo pabaigoje gyvenusiais tame pačiame miesto rajone, kur buvo nužudytas Kvedaravičius, ir kalbino karo analitikus, renkančius informaciją apie Mariupolio apsiaustį.

Mariupolio užėmimą daugiausia vykdė Pietų karinės apygardos pajėgos (19-oji ir 150-oji motorizuotoji šaulių ir 7-oji oro desantininkų divizijos), Juodosios jūros laivyno jūrų pėstininkai (810-oji brigada), Generalinio štabo specialiosios pajėgos (3-ioji brigada), DLR milicijos daliniai (batalionas „Sparta“ ir „DLR vidaus kariuomenės specialiosios pajėgos“) (remiantis Karo studijų instituto analize ir žiniasklaidos pranešimais – pastaba “Spektr”). Remiantis karo operacijų Mariupolyje žemėlapiu (kurį tvarko „Telegram“ kanalas „Хроника боевых действий“/Karo veiksmų kronika – pastaba “Spektr”), teritoriją nuo Taikos prospekto iki Italų/Italijska gatvės, kuriuos jungia Chmelnickio bulvaras, kontrolę Rusija perėmė apie kovo 21-22 d., t. y. likus kelioms dienoms iki aprašytų įvykių. Sunku tiksliai nustatyti, kokie Rusijos daliniai judėjo Chmelnickio bulvaru, kaip ir bet kuriuo kitu uždaru miesto rajonu (aiškina „Conflict Intelligence Team“ analitikas Kirilas Michailovas – pastaba “Spektr”), bet aplinkinių namų gyventojai pateikė mums svarbių užuominų.

Pasak keturių Chmelnickio bulvare gyvenusių žmonių, 35-ojo namo, kuriame, pasak Bujanovskos, buvo rusų karių būstinė, šalia kurios paskutinį kartą gyvas matytas Kvedaravičius, apylinkes nuo kovo 28 d. iki balandžio 1 d. kontroliavo DLR kovotojai, tarp kurių buvo ir atvykėlių iš Rusijos (tai įprasta situacija, DLR daliniuose tarnauja savanoriai ir samdiniai iš Rusijos, taip pat Rusijoje gyvenę išeiviai iš Donecko – pastaba “Spektr”). Du vietos gyventojai įvardija konkrečius „dalinius“: DLR VRM specialiosios pajėgos ir DLR 6-asis tankų būrys. „Dauguma jų buvo LDLR „šauktiniai nevykėliai“. Tikrai žinome, kad vienas buvo iš Horlivkos, o kitas – iš Čeliabinsko“, - pasakoja Kirilas (saugumo sumetimais pavardės nenurodome – pastaba “Spektr”), kovo pabaigoje gyvenęs netoli vietos, kur nužudytas Kvedaravičius.

Bujanovska taip pat įsitikinusi, kad būstinėje sutikti kareiviai buvo iš DLR: „Jie ryšėjo baltus kaspinus ant kojų ir rankų – tai gryna DLR, jie taip slėpėsi. Ir ryte, mums išeinant, prie štabo pasirodė mašinos, kurių numeriai buvo su DLR vėliava, o vadas, kaip supratau, buvo iš Rusijos. Amžiams jų diržai įstrigo – sagtys dar sovietinės, su žvaigžde“. Baltus kaspinus ant uniformų (kaip seka iš pranešimų, pagal šią spalvą rusų kariai Mariupolyje nustatydavo „draugą ar priešą“ – pastaba “Spektr”) prisiminė ir kita pašnekovė Marija (vardas pakeistas – pastaba “Spektr”), kuri kartu su kaimynais prisiglaudė Chmelnickio bulvare esančio namo rūsyje. Ji taip pat sako, kad tarp kareivių, dalyvavusių „valant“ vietovę, buvo „DLRininkų“ ir rusų. Moteris taip pat prisimena žiaurias vyrams atliekamas kratas: „Baisiai iš jų tyčiojosi, niekino. Paskui mūsų berniukus siuntė surinkti „200-ųjų“ ir „300-ųjų“ (žuvusiųjų ir sužeistųjų – pastaba “Spektr”).

Kirilo pasakojimu, okupantų būstinėje buvo keli aukšto rango karininkai – vieno jų šaukinys buvo „Uzbekas“, kito „Maloj/Mažius“ – būtent jį nušovė ukrainiečių snaiperis. „Jie dėl to labai supyko“, - sako Kirilas. Ši istorijos dalis rodo, kad kalbame apie tą pačią vietą. Ir Lina Sosnovska, ir Halyna Bujanovska prisimena, kad ukrainiečių snaiperio ugnis sukėlė sumaištį kieme, kuriame, kaip manoma, žuvo lietuvis. „Jūs slepiate snaiperį, mes jus visus tuoj pribaigsime!“ - taip, pasak Bujanovskos, šaukė vienas iš okupantų vadų snaiperiui nukovus vieną iš jo bendražygių.

Bujanovskai grasinęs žmogus turėjo šaukinį „Paštetas“ ir buvo vienas iš Chmelnickio būstinės „pareigūnų“, pasakoja Halyna. Pirmą kartą ji ir jos marti jį susitiko, kai bandė užtarti Mantą: „Būstinėje buvo kokie šeši žmonės, maždaug nuo 30 iki 65 metų amžiaus. Vilkėjo bjaurias neaiškios kilmės maskuojamąsias uniformas ir darė baisų įspūdį, tarsi juos kas būtų iš kalėjimo ištraukęs, aprengęs ir įdavęs automatus į rankas. Su jomis kalbėjosi „Paštetas“, bet jį vis pertraukinėjo pagyvenęs vyras su akiniais, daugiau nei 50 metų, kuris kartojo: „Tai tu vadui paskambink!“

„Paštetas“, „Uzbekas“ ir „Mažius“ nėra unikalūs Donecko separatistų šaukiniai. 2019 m. Ukrainos leidinys „Narodna pravda“ paskelbė galimą „DLR kovotojų“ sąrašą – trečiojoje „DLR specialiųjų pajėgų“ kuopoje minimi kovotojai su šaukiniais „Mažius“, „Uzbekas“ ir „Paštetas“. Tikrieji jų vardai yra atitinkamai Aleksandras Jamkovenko, Viktoras Radionovas ir Pavelas Budenkovas.

Tačiau yra ir kitas „Paštetas“ – jo duomenis galima rasti ukrainiečių duomenų bazėse ir žiniasklaidos pranešimuose. Šio „Pašteto“ vardas ir pavardė – Pavelas Musijenka. Manoma, kad jis gimė Donecko srityje 1993 m. (pagal prieinamas ukrainiečių duomenų bazes – pastaba “Spektr”). Pavelo tėvas Valerijus Musijenka taip pat yra DLR separatistas, jis buvo tankų bataliono vadas (kaip seka iš jo interviu YouTube – pastaba “Spektr”), nuo 2014 m. jam taikomos Kanados ir Australijos sankcijos. 2018 m. Musijenka jaunesnysis galimai susišaudė su kitu DLR kovotoju – vyrai susikivirčijo ir, būdami apsvaigę nuo alkoholio, pradėjo šaudyti iš automatų (teigė Ukrainos žiniasklaida, remdamasi iš saugumo pareigūnų gauta informacija – pastaba “Spektr”).

Redakcijos pateikė Halynai Bujanovskai ir jos marčiai atpažinti Musijenkos (2-ojo „Pašteto“), Budenkovo (1-ojo „Pašteto“) ir Jamkovenkos („Mažiaus“) nuotraukas. Abi moterys ne visiškai užtikrintai, bet atpažino tą, kuris joms grasino Chmelnickio gatvėje. „Panašus, akys panašios. Žvilgsnis panašus“, - jos parodė į Musijenkos nuotrauką. Kitus kovotojus moterys sakė matančios pirmą kartą.

Atsakydamas į redakcijų jam nusiųstą užklausą „Vkontakte“ pranešimu, Musijenka atsakė, kad jo šaukinys iš tikrųjų „Paštetas“, bet kovose Mariupolyje jis nedalyvavęs. Pasak jo, tuo metu jis buvo Tuloje. Musijenka neatsakė į prašymą pateikti alibi įrodymų ir užblokavo žurnalisto paskyrą (IŠNAŠA. Redakcijos taip pat nusiuntė klausimus į Jamkovenkos ir Budenkovo paskyras, tačiau į juos nebuvo atsakyta).

Redakcijos negali tvirtai teigti, kad būtent Musijenka-„Paštetas“ galėjo būti susijęs su lietuvių režisieriaus nužudymu. Tačiau jis, kaip ir minėtų DLR ginkluotų dalinių kovotojai, mažų mažiausiai gali būti svarbus liudininkas to, kas įvyko Chmelnickio bulvare.

***

Beveik baigus reportažą, redakcijoms pavyko susisiekti su Lietuvos tyrimo institucijų, atsakingų už Kvedaravičiaus nužudymo bylą, atstovu. Su anonimiškumo sąlyga pašnekovas pranešė, kad Pavelas Musijenka, dar žinomas kaip „Paštetas“, „yra tyrimo regėjimo lauke, jo dalyvavimas sulaikant Kvedaravičių nustatinėjamas“. Pateikti daugiau komentarų pašnekovas atsisakė.